Intymumo Dievas. Neišsemiamas ryšys tarp dvasingumo ir seksualumo

Žurnalas TAPATI pristato naują knygą Rob Bell „Intymumo Dievas“
„Mūsų seksualumas ir Dievas yra neatskiriami“, - sako Rob Bell, New York Times bestselerių autorius ir trumpametražinių filmų serijos „Nooma“ dvasinėmis temomis teksto autorius ir pasakotojas. Šis fizinis pasaulis yra stipriai susijęs su pamatine dvasine realybe, todėl norėdami suprasti savo seksualumą, anksčiau ar vėliau turėsime pakalbėti apie Dievą. Šioje knygoje autorius ir tyrinėja šiuos ryšius.

Ištrauka: 

Ievos pojūčiai sužadinami pažadu, kad vaisius duos tai, ko iš tiesų duoti negali – konkrečiai, geresnę už Dievo sukurtą realybę. Problema ne vaisiuje. O tame, kas žadama per vaisių – kad ji nemirs, jei jo valgys. Problema tame, kad jai sakoma, „kai tik jo užvalgysite...“ ir tuomet jai sakomi dalykai, kurie nėra tiesa. Jai duodami pažadai, kurie negali būti išpildyti. Tai melas.

Geismas žada tai, ko negali duoti.

Pasiduodami pagundai, Adomas ir Ieva iš esmės teigia, kad Dievas nėra geras. Jie pasiduoda apgaulei, kad gėris gali egzistuoti ir be Dievo – viso gėrio šaltinio. Biblijoje sakoma, kad jie tapo „svetimi Dievo gyvenimui“. Kai šie pirmieji žmonės valgo vaisiaus, blogis ne vaisiuje, o jų nepasitenkinime pasauliu, kuriame Dievas juo apgyvendino.

Kūrinija jiems nėra pakankamai gera.

Jų požiūriu, jų vieta šiame pasaulyje nėra pakankamai gera. Taigi, jie valgo vaisiaus ir viskas sugriūva. Jie sugundomi pažadais to, kuris negali jų tesėti ir jie turi susitaikyti su pasekmėmis.

Geismas atsiranda iš didelio nepasitenkinimo gyvenimu. Todėl turime sustoti ir pamąstyti apie savo gyvenimą, kad galėtume suvokti to svarbą. Geismas dažnai prasideda mintimi mūsų galvose ar širdyse: „Jei tik turėčiau tą, aną, jį, ją, tuomet būčiau...“

Kuomet nesame ramūs, kuomet nesame patenkinti, kuomet nesame tinkamoje vietoje, mūsų radarai įsijungia. Mes žiūrime. Ieškome. Ir kadangi esame juslinės būtybės neilgai trukus kažkas ar kas nors patrauks mūsų dėmesį.

Ir tai visuomet sukasi apie „jei“, ar ne?

Jei tik...

Į mūsų galvas ir širdis įsismelkia mintis, kad mums kažko trūksta, kad nesame pilnaverčiai, kad geismo objektas priešais mus yra atsakymas.

„Jei“ reiškia, kad prisirišome prie minties, kad mums kažko trūksta ir kad pasitenkinimui tetrūksta to, kas bebūtų mūsų akiratyje. Jaučiame tuštumą, todėl mes ieškome. Ir galime to net nesuvokti. Kai esame tinkamoje vietoje – patenkinti ir ramūs – mes neieškome ir mūsų radarai išsijungia.

Adomui ir Ievai įstrigo mintis apie šį vieną vaisių nuo šio vieno medžio, kai Dievas jiems davė nesuskaičiuojamą daugybę medžių ir begalinę vaisių įvairovę, kuriais jie galėjo mėgautis. Tai dažnai būna mūsų problema. Yra tiek daug dalykų, kuriais galime mėgautis, bet įsikimbame į kažką, ko neturime.

Todėl dėkingumas yra toks svarbus gyvenime, kuriam mus Dievas sutvėrė. Kol mes nepajėgsime susitelkti ties tuo, ką turime, tuo, ką Dievas mums davė, gyvenimu, kurį gyvename, mes be paliovos ieškosime kito gyvenimo. Todėl žodis „prisiminti“ kartojasi Biblijoje. Dievas liepia savo žmonėms prisiminti, kas jie yra, kur buvo, ką matė, kas dėl jų buvo padaryta. Jei nustosim prisiminti, galime pamiršti. Ir tuomet prasideda bėdos.